Švaistiklio korpusas susideda iš trijų dalių: dalis, kuri jungiasi su stūmoklio kaiščiu, vadinama mažuoju galu; dalis, kuri jungiasi su alkūniniu velenu, vadinama didžiuoju galu; o sekcija, jungianti mažąjį galą ir didįjį galą, vadinama švaistiklio velenu.
Mažasis švaistiklio galas paprastai yra plona{0}} žiedinė konstrukcija. Siekiant sumažinti susidėvėjimą tarp jo ir stūmoklio kaiščio, plonasienė bronzinė įvorė-įspaudžiama į mažąją galinę angą. Mažajame gale ir įvorėje išgręžiamos arba išfrezuojamos skylės arba grioveliai, kad ištaškyta alyva patektų ir suteptų įvorės ir stūmoklio kaiščio paviršius.
Švaistiklio velenas yra ilgas strypas, kuris eksploatacijos metu patiria didelį įtempimą. Kad būtų išvengta lenkimo deformacijos, velenas turi būti pakankamai tvirtas.
Todėl automobilių variklių švaistiklio velenai dažniausiai naudoja I{0}}formos-pjūvį. I -formos skerspjūvis- sumažina masę, išlaikant pakankamą standumą ir stiprumą. Labai-stiprūs varikliai kartais naudoja H-formos{8}pjūvį. Kai kuriuose varikliuose stūmokliui aušinti naudojamas alyvos įpurškimas mažajame švaistiklio gale, todėl velene reikia išgręžti išilginę{10}}angą. Siekiant išvengti įtempių koncentracijos, jungtys tarp švaistiklio veleno ir mažojo bei didžiojo galų yra išlygintos dideliais lankais.
Siekiant sumažinti variklio vibraciją, masės skirtumas tarp kiekvieno cilindro švaistiklio turi būti kuo mažesnis. Gamykloje surenkant variklį, švaistikliai paprastai sugrupuojami pagal didelius ir mažus galus, o tam pačiam varikliui naudojama ta pati švaistiklio grupė.
V-tipo variklyje atitinkami cilindrai kairėje ir dešinėje eilėse turi vieną alkūninį kaištį. Švaistikliai yra trijų tipų: lygiagretūs švaistikliai, šakių švaistikliai ir pagrindiniai bei pagalbiniai švaistikliai.
